Skirtingi žmonės – skirtingi atsakymai. Juk kiekvienas tą patį reiškinį interpretuojame ir suprantame skirtingai. Vieni mano, kad teatras ateina netikėtai ir nežinia tiksliai iš kur, o kiti mano, kad norint pasiekti ši bei tą mene, neišvengiamas yra nuolatinis darbas ir teatras gimsta būtent iš to darbo. Manau, kad visos šios nuomonės turi pagrindo ir tiesos. Juk iš tiesų teisinga manyti, kad teatras gali gimti mintyse (taigi ir galvoje), širdyje, atitinkamose sąlygose arba išvis betkur. Taip pat tiesos yra ir pasakyme, kad teatras gimsta čia ir dabar. Juk vienas iš pagrindinių dėsnių spektakliui vykstant yra tas, kad aktorius turi veikti čia ir dabar.
Tad kurgi teatras gimsta?
Aš manau, kad tiksliausia būtų sakyti, kad teatras gimsta gatvėje. Jis gimsta kiekvieno praeivio galvoje tik ten ilgai neužsibūna. Dažniausiai žmonės nesupranta, kad jų galvoje teatro krislelis ir pameta jį. Tad krislas tūno kiekviename gatvės kampelyje ir laukia, kol jį įkvėps koks nutrintais batais ir suplyšusiu megztiniu menininkas.
O kada jis gimsta?
Jis gimsta tada, kai to visiškai nesitiki. Ne tada, kai lauki ar trokšti, kad jis įvyktų. Ne… Jis užklumpa netikėtai kaip vasarinis lietus iš giedro dangaus. Kaip pirmosios meilės bučinys – įvyksta greitai ir galbūt nelauktai, tačiau svaigsti ir tirpsti toj akimirkoj visą vakarą. Teatras gimsta, kai pirmą kartą atsiveri kitam žmogui – lengvai ir natūraliai. Jis gimsta tada, kai nepažįstamasis tau praeidamas nusišypso. Kai jauti palaikymą, kurio tau tuo metu taip reikia. Kai po ilgo laiko paskambini draugui susitaikyti ir atsiprašyti. Kai jam atleidi tai, ko manei niekada neatleisiantis. Teatras gimsta, kai tu save įveiki. Kai pralauži savo neveiksnumo ledus ir padarai ilgai atidėliotą darbą. Kai beprotiškai pyksti, kad žmogus nepadarė, to ką žadėjo, nes labai tikėjaisi, kad padarys. Kai taip verki, kad net negali visko išverkti. Kai atrodo, kad tavo pasaulis byra į šipulius. Kai padarai kažką pirmą kartą, bet neturi kam papasakoti ir kai dėl to jautiesi vienišas. Kai tu nuolat savęs klausi, bet taip ir nesurandi atsakymo… Va tada ir gimsta Tikrasis Teatras – kai šie momentai sužydi tavo viduje tarsi tik kelias valandas žydinčios gėlės.
Bet jei teatras gimsta čia ir dabar, nejaugi kiekviena akimirka yra teatras?
Tai priklauso nuo to, ką mes laikome teatru. Jei visas gyvenimas yra tarsi spektaklis, tuomet taip, kiekviena akimirka gali būti prilyginta teatrui. Tačiau aš manau, kad teatras yra realybės atspindys. Vien jau tai, kad aktoriai vaidina yra ne reali situacija, o tik jos atsipindys, pakartojimas iš gyvenimo. Tad teatras gimsta visur, tačiau realizuojasi jis atitinkamose sąlygose ir kitose erdvėse. Kiekviena akimirka gali būti kaip inspiracija teatrui. Ir iš tiesų teatras kuriamas iš tų akimirkų, tačiau jos pačios iš savęs nėra teatras.